15-as laiškas: Obuoliai ir “obuoliukai”

Obuolys – nuodėmingiausias vaisius. Dėl jo Ieva ir Adomas buvo ištrenkti iš rojaus ir susidūrė su visais žemiškojo gyvenimo sunkumais. Tiesa, teko skaityti pasvarstymų, kad ne obuolio jie tuomet ragavo – gal apelsino, o gal persiko, tačiau šios teorijos pagrindinės nenukonkuravo – tiek literatūroje, tiek paveiksluose pirmoji pora nuo medžio raško būtent obuolį. Nepaisant praeities šleifo, tai vienas mėgstamiausių vaisių pasaulyje. Į šios vaisiaus auginimą galima pažvelgti ir kūrybingai. Pavyzdžiui, kaip tai daro kinai: nokstant vaisiui ant jo yra užklijuojamas lipdukas su hieroglifu ir štai mes turime ne bet kokį obuolį, o papuoštą žinia ar palinkėjimu. Vaikai tokius renkasi mieliau ir tikina, kad jie skanesni.

O štai kiti “obuoliukai” vakariečius verčia krūpčioti ir stebėtis – tai atviros kūdikių kelnytės, pro kurias šviečia jų “obuoliukai”.  Spėju, kad kaimuose tokias kelnytes, vadinamas kaidangku, dėvi šimtas procentų vaikų, mieste – mažiau. Nieko iš vietinių nestebina, kad jas vilkintis vaikiukas savo reikalus atlieka tiesiog gatvėje. Jei bėda prispyrė, pavyzdžiui, prekybos centre – tėveliai jį palaikys virš šiukšlių dėžės. Kaidangku mažieji kinai paprastai dėvi nuo šešių mėnesių iki ketverių metų. Ir ne tik vasarą, bet ir žiemą. Žinoma, Pekine žiemos ne tokios šaltos kaip lietuviškos, tačiau kai aplink visi šiltais paltais, nuogi raudoni užpakaliukai taip ir prašosi būti pridengti. Pamenu, kaip šią vietą saugo mūsų lietuviškos mamos: “Nesėdėk ant šalto akmens, uždegimą įsitaisysi”, “Dar ankstyvas pavasaris, nesėdėk ant žolės – vaikų neturėsi”. Atrodo, kad kinai šių teorijų nėra girdėję, o tai, kad kaidangku ateityje trukdytų susilaukti vaikų – taip pat nepanašu. Kinai yra įsitikinę, kad su tokiom kelnytėm vaikų užpakaliukai “kvėpuoja”, o jų savininkai anksti (nuo šešių mėnesių) savarankiškai išmoksta atlikti reikalus ar informuoja juos ant rankų nešančius tėvus, kad laikas sustoti ir nusilengvinti. Tėvus, kurie renkasi sauskelnes, vyresnioji karta laiko tiesiog tinginiais.

Atmetant estetiką ir sanitariją, tai labai “green” dalykas: į gamtą nepatenka milijardai potencialių panaudotų “pampersų”, kurie dar galutinai nebūtų suirę, juos dėvėjusiems asmenims baigiant magistrantūros studijas. Situacija, žinoma, keičiasi. Sauskelnes gaminantys koncernai investuoja galybę pinigų, kad pakeistų šią kinų tradiciją ir išstumtų kaidangku, nes ją pakeitus – iš Kinijos plūstelės milijardinės pajamos. Štai kad ir “P&G” atvejis “How did “P & G” Brought the Diaper Revoliution to China”.

Linkėjimai,

Evelina