Nekiniška knyga ir trumpa viešnagė Lietuvoje

Neslėpsiu – prieš trejus su puse metų išvažiuodama į Kiniją svarsčiau apie galimybę parašyti knygą. Maniau, kad nuodėmė būtų nepasinaudoti tokia proga: egzotiška šalis + daugiau laiko sau ir savo pomėgiams = knyga. Na dar galvojau, kad gal išsunksiu iš savo novelių ką nors, gal papildysiu eilėraščių atsargas. O viskas gavosi visai ne taip! Rytoj skrendu į Lietuvą pristatyti savo pirmos knygos!

Nuo pirmų atvažiavimo dienų pradėjau rašyti internetinį dienoraštį apie Kiniją – tai buvo patogiau nei rašyti ilgus laiškus kiekvienam žmogui atskirai. Ne vienam keliautojui vėliau jie pravertė. Nors tik neseniai supratau, kad po kurio laiko blog‘o rašymą buvau užmetusi dar ir dėl formos – pasakoti apie vietas, kiek kas kainuoja ir kur pavalgyti, žinoma, yra naudinga, bet man labiau patinka pasakoti istorijas, atspindėti tai, kas vyko, su kuo susitikau ir kokį įspūdį man tai padarė.

Vienu metu buvau visiškai nustojusi rašyti. Kol neužsikabinau už Rasos Kaper piešinių. Rasą pažįstu jau beveik dešimtmetį. Pirmiausia, kaip mano vaikų darželio draugo mamą. Vėliau keliai susikirto Valdorfo mokykloje, dar paskui susitikome laiškais, dalindamosis įspūdžiais apie gyvenimą svetur, mat jei mane vėjas nunešė į Rytus, tai ją – į Vakarus, į Olandiją. Iki tol siūdavusi kolekcinius meškius (jie gyvena štai čia), Rasa užsienyje juos dar ir piešti pradėjo. Surado piešimo mokytoją jaunesniajam sūnui, surado ją ir sau. Į „Facebook“ vis įmesdavo meškių foto. Ir sutapk gi man taip, kad tuo metu aš nusprendžiau vėl išbandyti, kaip veikia norų pildymo mechanizmas. Racionalaus proto šalininkams tai atrodo lengvos blevyzgos, o man tai veikia, tai mano mėgstamas žaidimas. Dar užkrečiu juo kitus ir paskui maudausi jų sėkmės istorijos spinduliuose. Soliarumo nemėgstu, o kitų sėkmės spinduliai mane šildo kur kas labiau nei dirbtinė saulė.

Kol Rasa piešė, aš su keliais žmonėmis realiai ir virtualiai pasidalinau, kad gyvenime norėčiau pasakoti istorijas. Va tokia veikla užsiimti. Kas kad tokio užsiėmimo nėra jokiame oficialiame profesijų klasifikatoriuje. Tokia mintis jau ne norų mechanizmo sraigtelis, čia veikiau svetimkūnis, įkritęs į akį – kuo greičiau išimsi, tuo mažiau žalos. Norų mechanizmui reikia meilės, tikėjimo ir vilties – kaip tai nuvalkiotai beskambėtų. Pasidalinau savo planu ir gyvenau toliau, kol šį pavasarį leptelėjau rymodama prie vieno Rasos piešinio, kad jos meškiai tiesiog reikalauja istorijų. „Tai rašyk“, – pasakė Rasa galbūt siūdama meškio ausį ar rinkdama jam vardą. O man to tik ir tereikėjo – kaip kas užtvanką atidarė. Istorijas įkvėpdavo patys meškiai. Arba dingtelėdavo kokia mintis ir eidavau knistis po Rasos nuotraukų galeriją, ieškodama tinkamo snukučio. Parašiusi nusiųsdavau Rasai (jos entuziazmas buvo alyva mano lempai), paskaitydavau savo vaikams. Tai, kad pildėsi mano noras, aš supratau tik rašydama penktąją istoriją.

Kiniška Žemaitė.

Kai susikaupė pasakojimų ir piešinių krūva, su Rasa pradėjome tartis, ką daryti toliau. Tai ji apie knygą su savo pieštais meškiais galvojo jau seniai, o aš į jokius metų ar penkmečio planus nebuvau įtraukusi punkto, kad svajoju debiutuoti vaikų literatūroje. Bet tas, kuris gaudo norus, matyt žinojo ne tik, ko aš noriu, jis žinojo, ko man reikia. Mestelėjo man it skęstančiajam gelbėjimo ratą, tai nors laukiau ovalios formos balto, tačiau tiko ir raudonas keturkampis. Svarbiausia, kad pakibusi ant jo pasiekiau išsvajotą krantą, o ir kelionė link jo buvo maloni.

Vasarą mums su Rasa viešint Lietuvoje atsirado „Tikra knyga“ ir jos vadovas Jaunius Lingys, padėjome parašus po sutartimi ir „La Boheme“ su Rasa ta proga išgėrėm šampano. Na gal prieš debiutą vaikų literatūroje reikėjo išgerti kokį pieno ar trintų vaisių kokteilį, tačiau svaiginančią sėkmė norėjosi atitinkami ir pažymėti. Viskas ėjosi kažkaip lengvai – taip, kaip jai piešėsi, taip, kaip man rašėsi.

Apie laukimo mėnesius, kol Rasa baigė iliustracijas, kol buvo maketuojama, kol maketas laukė savo eilės leidykloje, aš nekalbėsiu, tačiau čia dar kartą įvertinau dueto privalumą. Jau kai nusibosdavo laukti, tuomet rašydavau Rasai. Kai jai nusibosdavo, ji rašydavo man. O rytoj aš skrendu į mūsų bendrą knygą „Meškių  istorijos. Lubinų labirintas“ pristatyti!

Gruodžio  6 d. 12 val. knygą pristatysime Vilniuje, prekybos centre „Panorama“, o tą pačią dieną 16 val. – Kauno prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“. Dar su mumis galima susitikti sekmadienį, gruodžio 7 d., nuo 10 iki 16 val. dalyvaujame „Kokono“ labdaros mugėje Lietuvos jaunimo ir moksleivių centre.

Labai labai labai kviečiu! Iki pasimatymo Lietuvoje!