Pekino esė. Meilė trunka trejus metus

„Visi vyrai – kiaulės“, „moterys niekada neturi kuo apsirengti“, „meilė trunka trejus metus“ ir panašios klišės guli tolimiausioje mano spintos lentynoje, kažkur už maišo su kojinėmis, kurios likusios po vieną, mat neišsaugojo draugės (niekaip nerandu atsakymo į klausimą, kur dingsta ta viena kojinė? Įtariu net kojinių ir skalbimo mašinų gamintojų sąmokslą). Tačiau šiandien aš įkišu ranką į tą spintos lentyną ir išsitraukiu F. Beigbederiui nemenką honorarą sukrovusią frazę.

Ginto Matačiūno nuotr.

Kai 2011-ųjų metų kovą atsidūrėme Pekine, sutikome kelis žmonės, kurie čia gyveno jau ketveri metai, o kai kas ir daugiau. Klausydamiesi tų, kurie perkopė trejų metų slenkstį, vis susižvalgydavome, kad vėliau pasidalintume įspūdžiais, kokie gi jie pesimistai, kaip nemoka džiaugtis mažais dalykais, kokie yra neatlaidūs artimam savo, o tunelio gale šviesa jiems – besiartinančio traukinio žibintai. Dabar aš atsiimu savo žodžius. Šiandien aš juos suprantu, nes jau buvau tuose kalnuose, kuriuos jie iškopinėjo. 2014 metais kinai spjaudosi daugiau, gausiau ir arčiau manęs, rėkiau garsiau, su pėsčiaisiais elgiasi blogiau, lenda fotografuotis įkyriau ir „išdurti“ nori vis dažniau. Galbūt tiesiog nebetikiu, kad čia labai kas pasikeis ir naujokės svaiginantį optimizmą pakeitė blaivus protas. Atšoktos vestuvės, pasimėgauta medaus mėnesiu, buvo gėlės, nematytos neregėtos šalys, o dabar – vystyklai ir knarkiantis vyras. Suvoki sėdėdama prie sulūžusios geldos, kad jau buvo ir tas, ir anas, ir dar kitas. Jau buvo. Nepriblokš naujumu.

Ginto Matačiūno nuotr.

Mano draugė Inga išvažiavo iš Pekino su trejų metų stažu. Ji ilgisi Kinijos, svajoja čia atskristi, taip ir matau ją geriančią iš porceliano puodelių oolong arbatą ir dūsaujančią į rudeninio Vilniaus vakarą. Gal net vienas laikrodžių – mobiliajame telefone ar ant rankos – vis dar einu Pekino laiku. Ji lyg ir įėjo į kambarį, tačiau vieną koją vis dar laiko kitapus slenksčio. Esu tikra, kad ir aš panašiai būčiau jautusis. Tačiau man teko perlipti tą trejų metų slenkstį, kai laikinai jau tampa nebe laikinai, kai pradedi kaip augalas vandeny leisti šaknis, o įkibti nėra kur – indas juk stiklinis.
O gal priežastis dar kita? Gal tu gyveni tame stikliniame inde? Žiūri iš visus iš šalies, žinai, kad čia būsi tik tam tikrą laiką, esi ne vienas iš jų ir dėl to šiek tiek netikra. Santykiai ir tie kitokie. Po šios vasaros Lietuvoje tą labai pajaučiau. Kai gali susitikti su žmogumi ir kalbėti kalbėti kalbėti. Kai tave pažįsta išties ir tu pažįsti iš tikrųjų. Kai pradedi sakinį, o tau jį užbaigia. Arba atsako, nors dar nespėjai paklausti. Ir ten buvimo kartu net ne treji metai, ne dešimt, o kai kuriais atvejais net ne dvidešimt. O čia nepataikai į toną – žodžio ar temos – ir ant komunikacijos kanalo užsiriša mazgas. „Jūs rimtai savo šalyje mėsą galite kepti net kelias valandas?“ „Taip, tai ir kepame“. „Ir ką per tą laiką darote?“ „Bendraujame“. „Bet tai tiek laukti tos mėsos?“
Jeigu skaitydami manote, kad aš nusivyliau Pekinu, kad amerikietiškais nuotaikų kalneliais pasiutusiu greičiu riedu gilyn – tai yra visai ne taip. Viskas apie ką rašau, neužbraukia mano romano su Pekinu, kuris vis dar vyksta. Kinija man skamba kitaip nei Portugalija arba Kamerūnas. Ir vargu, ar tai pasikeis (nebent ir Portugalijoje ar Kamerūne pagyvenčiau bent trejus metus). Tai panašiai, kai kažkur išgirsti tariant tavo vaiko vardą. Ir nors tu žinai, kad čia jo negali būti, atsigręži ir ieškai akimis. Pekinas yra arčiau odos, kaip U2 ir F. Sinatra dainuoja „under my skin“. Kaip vyras, kuriam ėmei ir neatsispyrei. Net jei su juo ne tai, kad trejų metų, trijų dienų ribos nespėjote peržengti.
Kartais aš matuojuosi mintis, kaip aš gyvensiu be Pekino. Ir net jei tai būna labai gražios vizijos, man visada būna ir šiek tiek liūdna. Tada grįžtu į čia ir dabar, pasižiūriu pro langą į dangoraižių šviesas, į niekada nemiegantį miestą ir sėdu rašyti.