Pekino esė: Drąsių nieks nežudo

Ginto Matačiūno nuotr.

Šios savaitės daina pasiskelbiau naujausią Marijono kūrinį „Drąsių nieks nežudo“. Nors įtariu, kad jos karaliavimas mano asmeniniame niūniuojamiausių sąraše bus pratęstas ilgesniam laikui. Visai neblogai ją dar būtų perkraustyti į kokią laikmeną ir leisti automobilyje, važinėjant kol kas sunkiai prognozuojamomis Pekino gatvėmis. Labai tinka mano dabartinei savijautai vairuojant.

Esu ne kartą pasimovusi ant posakio „never say never“. Bumerangu mesdavau, tai ir grįždavo bumerangu. Tvirtinau, kad niekada Pekine nevairuosiu ir visiškai tuo neabejojau. Lietuvoje vairą rankose laikiau beveik dvidešimt metų, bet gimiau tikrai ne su juo rankose kaip kai kurie žmonės. Pavyzdžiui, mano draugė Greta J. Ji pasaulį išvydo keliais mėnesiai anksčiau, tai negalėčiau patvirtinti, jog savo akimis mačiau, kad rankose ką nors laikė, bet įtariu, kad bent jau miniatiūrinis vairas kuriame nors delne tikrai buvo. Maniškiuose ne. Tačiau Lietuvoje, o ypač Vilniuje vairuoti mėgau. Ne per kamščius ar lietų, tačiau dažniausiai man patinka vairuoti, kartais vakarais sukti papildomus ratus, klausant ir šaukiant į priekinį lango stiklą dainas. Iš automobilio tuomet išlipu išsidūkusi ir rami. Dabar rašydama atsiminiau, kaip mes su Greta J. (nepamenu, kas vairavo, bet tikriausiai, kad ji) prieš daug metų grįžinėjome namo į Antakalnį ir Petro bei Povilo bažnyčios žiede sukome ratus bliaudamos ir klausydamos „Mango“ dainos „Svetimi“. Juokinga, ar ne? Man ne. Su ledus tirpdančiu švelnumu aš pamenu mus tokias – visą gyvenimą į save geriančias, į viską didelėmis akimis žiūrinčias, tokias naivias ir jautrias, tikinčias, kad viskas yra gražu ir visi yra geri. Bent jau dauguma. Tada bet kas galėjo mus prajuokinti. Bet kas – pravirkdyti.

Kaip jau minėjau, negimiau su vairu rankose ir matyt todėl pamačiusi eismą Pekine atsižegnojau: „Apsaugok ir apšviesk“. Kinams vieniems težinomos taisyklės, dažniau atrodančios kaip kovos be taisyklių, žiedai su išvažiavimais ir įvažiavimais, jei pasuksi ne į tą gali nuklysti ir dvidešimčiai minučių, ir valandai. Dar nuolat reikia žinoti, kur Šiaurė, kad daugmaž įsivaizduotum, kur tavo namai. Tas, kam orientacinis silpnoji vieta – žino apie ką aš. Yra autobusai, yra metro – man visiškai pakako. Nenorėjau – nevairavau. Trejus metus kodas veikė. Tačiau kažkas vietoj „vienas du trys“, pasakė „trys du vienas“ ir atidarė Pandoros skrynią. Arba kažkam aukščiau susirodė, kad gal per ramiai įsitaisiau, kad trūksta iššūkių, kad reikėtų drėbtelti vieną kitą stresiuką, jog neapkerpėčiau. Lietuvių liaudis moko, kad „duoda – imk, muša – bėk“, tai ir davė ir belieka dėkoti.

Vairavimo Pekine stresą prilyginčiau žinios, kad važiuosi į kitą pasaulį stresui. Arba įtampai, kai nusiuntei prezentaciją, nuo kurios priklauso sutarties pasirašymas, ir matai, kad skambina klientas ir tuoj išgirsi verdiktą. Tik trukmė ilgesnė. Aišku, už tokią įtampą gavau „dovanėlę“. Antrą vairavimo savaitę „kaliau“ taksistui į užpakalį. Toks kvailas įprotis pažiūrėti ir į kairę. Dabar įsitikinau, kad svarbiausia vairuojant Pekine yra žiūrėti tiesiai. Visos kitos pusės palauks. Nes gali atsitikti taip, kad kol pasižiūri į kairę, mitrus taksistas užlenda ir… bumpt! Dar spėji pamatyti, bet, deja, stabdymo kelias yra ilgesnis nei sumažėjęs atstumas iki kito automobilio. Taksi automobiliui kiek nubraukė dažų – matosi gerai įsižiūrėjus, nors nesu tikra, ar prieš mums „pasibučiuojant“ nebuvo taip pat. Verslus taksistas pasiūlo sumokėti jam penkis šimtus juanių ir mes važiuojame savo keliais. Situacija, žinoma, abejotina ir gimtojoje šalyje matyt būčiau pakovojusi už savo teises, bet pakilnojau savo kinų kalbos bagažą – pasirodė lengvas lengvutėlis. Kita vertus, jei būtų reikėję laukti viešosios tvarkos prižiūrėtojų, mano automobilyje sėdinti jauna auditorija būtų matyt ištaškiusi jį iš vidaus. Pasiderėjau kaip turguje, kainą pavyko numušti  daugiau nei dvigubai, padaviau du raudonus stačiakampius ir mes išsiskyrėme. Taksistas patenkintas, kad uždirbo, o aš – drebančiom rankom. Ir ne automobilis čia labiausiai nukentėjo. Labiausiai, žinoma, kliuvo savigarbai. Mane paskui ne vienas ramino. Kad smūgis galėjo būti stipresnis ir aš galėjau patirti, ką reiškia, kai priešais išsiskleidžia oro pagalvė. Arba „kalti“ taip, kad taksistas kurį laiką negalėtų naudotis savo transporto priemone, o aš pagal įstatymą turėčiau mokėti jam už visas prastovas. Žodžiai žodžiais, o labiausiai gydo laikas. Na ir sėkmingos išvykos po Pekiną.  Tiesa, jei tik galiu – mieliau renkuosi pasivaikščiojimą pėsčiomis.

Mėgstu sau kartoti, kad jei negali pakeisti situacijos, pažiūrėk, ko ši nelaboji nori tave išmokyti? Na, pagalvokim, ko moko šita situacija? Pavyzdžiui, kad posūkius rodo tik bailiai. Saugaus atstumo laikosi irgi tik tie, kas nedrąsūs. Tie, kas nekerta ištisinės linijos – silpnavaliai. Tie, kas parkuojasi, galvodami apie kitus – nevykėliai. Tas, kas praleidžia pėsčiuosius – vėplos. O gal moko, kad niekada nesakyk niekada, bet jei pasakai ir taip atsitinka – tiesiog lanksčiai priimk pokyčius. Kokie jie bebūtų. Būk stipri ir drąsi (na kuo ne neurolingvistinis programavimas?). Nes „mama, stiprių, mama, drąsių nieks nežudo…