Pekino esė. Iš kur tu?

„Kas tu esi? Kas tu esi?!” – šį mėnesį aidėjo lietuviškai viename Pekino teatrų, kur buvo vaidindamas Oskaro Koršunovo „Hamletas“. Negalėjau nenueiti. Žiūrėti lietuvišką teatrą Pekine manau yra tas pats, kas gyventi Eritrėjoje  ir po trejų metų buvimo ten išgirsti kažką šnekant lietuviškai. Tačiau Pekino klausimas nėra „kas tu esi?“. Pekino klausimas yra: „Iš kur tu?“

„Iš kur tu?“ – klausia manęs tūkstantąjį kartą. Atsakau: „Iš Lietuvos“. Kiniškai tai skamba „litauvan“. Iš veido matau, kad nežino. Tikslinu, kad tai Europoj. Veidas nesikeičia. „Tokia labai maža šalis Europoje“, – bandau dar kartą. Akyse niekas neblyksteli. „Nežinai, – sakau. – Nežinai“. Juokiasi, purto galvą. Didžioji dalis pokalbių, iš kur esi, taip ir vyksta. Na nebent sutinki krepšinio gerbėją. „Žinau, – linksi galvą. – Jūsų geras krepšinis. Jonasy.“ Ačiū Jonui Kazlauskui už indėlį į Kinijos sportą ir Lietuvos vardo populiarinimą.

Ginto Matačiūno nuotr.

Internete sklando daugybė juokelių apie amerikiečių „išprusimą“ geografijos klausimais. Prisimenu vieną iš jų – tai buvo paveiksliukas, vaizduojantis žemėlapį vidutinio amerikiečio akimis. Ten buvo pažymėta JAV, Kanada, Meksika kaip atskiros ir Europa, Afrika kaip viena šalis. Panašus galėtų būti ir apie kinus. Ilgai buvę uždaryti, kultūrinės revoliucijos išgręžti kinai, ypač jei jie iš kaimiškų vietovių, visus caucasion tipo užsieniečius vadina amerikiečiais. Na dar prancūzais ir rusais. Geriausiu atveju leidžia rinktis – amerikietis, rusas ar prancūzas. Kol negirdi. Kai išgirsta lietuvių kalbą, lengviau atsikvepia: „Aaaa, jūs iš Rusijos“. Tai kad ne. Sako, kad kalba labai panaši. Klausiu, o kinų ir japonų panaši? Sako, kad visai ne. Pasakyk tai lietuviui. Pingpongo partija (pingpongas yra nevartotina svetimybė; sporto terminas stalo tenisas, – VLKK). Ping, – muša kinai į mūsų kalbos sąsajas su rusų. Pong, – lietuviai į kinų su japonų.

Aš ir pati esu pasimetusi Afrikos žemyne. Įsiminti, kas mano kursuose, name ar vaikų mokyklje yra iš kurios juodojo žemyno šalies – nelengva užduotis, reikalaujanti ilgų mėnesių kruopštaus darbo su savimi. „Inadi, iš kur? Iš Angolos? Zambijos?“ – vieną dieną klausiu dukters. „O Sandra? Kenija? Uganda?“ – klausiu kitą dieną. Kursuose vienoje grupėje su manimi mokosi du afrikiečiai. Vienas iš jų ateina retai, tai užmušk nepamenu, iš kur jis. Kitas ateina dažniau ir mes dažnai su juo juokaujame. Tai po dviejų mėnesių bendravimo aš pagaliau galutinai įsirašiau, kad jis iš Nigerijos. Nuolat gi neklausinėsi, tenka laukti, kol iš kalbos išplauks. Jo vardo nepamenu.Dviejų brazilų ir bulgarių atsimenu. O štai keturių stropių it tarybiniai mokyklinukai vietnamiečių vardu taip pat nepašaukčiau.

Būna, kai kinams bandau paaiškinti, jog aš iš tokios mažos Europos šalies. Tada klausia, kokio mažumo ta šalis, kiek gi gyventojų. Sakau, kad trys milijonai. „Ne tavo mieste, tavo šaly kiek?“ – tikslina. ”Mano šaly. Trys milijonai“, – linksiu galva. „Šaly??? Trys milijonai???“ – negali suvokti jie. Tai čia garsas ping.O pong gaunu viešėdama Lietuvoje. „Kiek Pekine gyventojų“, – klausia manęs. „Kažkur 20 milijonų“, – atsakau. „Kiek???“ – negali suvokti jie.

Kai pripranti, kad esi iš niekam nežinomos planetos, ateina laikas nustebti ir tau. Su draugėmis, svečiai periodiškai užsukame į saloną, kuriame dieviškai atlieka kojų masažą. Žinoma su visais „iš kur tu?“ Kaip papūgėlės kartojame atsakymus. Tačiau kartą vienas masažuotojas linksmai atsako: „Žinau. Šalis Europoje. Prezidentė – moteris“. Iš nustebimo norisi užsiversti ant galvos vandenį, kuriame prieš tai mirko kojos. Mūsų nustebimą jis priima su šypsena. „Domiuosi istorija“, – sako vaikinukas, į Pekiną prieš kelis metus atvykęs iš Junanio.

Mano vaikų lietuvių mokytojas Rokas Liutkevičius, kuris kinus Pekino užsienio studijų universitete moko lietuvių kalbos, susiduria su kitokiais kinais – tai studentai. Jis sako, kad jie žingeidūs, plačios pasaulėžiūros. Jiems Lietuva yra įdomi, nes mažai arba išvis nepažįstama, o dar teturėdama tris ilijonus gyventojų garsėjau pasaulyje kinams labai patinkančių krepšiniu. Dar susidomi todėl, kad Lietuva yra buvusi SSSR dalis, dažnai mano, kad Lietuva ir Rusija labai geros draugės, kad jų kalbos labai panašios. „Tarp kursą pasirenkančių yra ir tokių, kurie iš tikrųjų nori pramokti vienos seniausių Europos kalbų. Mano manymu, lietuvių kalbos studijos pasirenkamos, nes niekur kitur tokių Kinijoje nėra, o studentai galintys išmokti lietuviškai, jaučiasi išskirtiniais, privilegijuotais“, – pasakojo Rokas. Mano akimis, ir pats Rokas yra tai, kas pritraukia kinus, o ypač kines rinktis mokytis lietuvių kalbą. Anot jo, geriausi studentai

Roko Liutkevičiaus nuotr.

paprastai stengiasi domėtis visomis Baltijos valstyvbėmis iškart. Pavyzdžiui, šiemet lietuvių kalbos pradėjo mokytis kinas studentas Šarūnas, pernai kirtęs sunkios estų kalbos pagrindus. „Žinoma, galėtų būti ir taip, kad Šarūnas yra potencialus Kinijos saugumietis, nes susidomėjimas tiesiogiai siejasi ir su vaikino pagrindinėmis studijomis – tarptautiniais santykiais“, – juokėsi Rokas, kuris pats pats yra gyvas Lietuvos ir Kinijos ryšių stiprinimo pavyzdys, nes vasarą savo gyvenimą sujungė su žavia kine.

Kažkurią dieną su vaikais sukiojamės parduotuvėje. „Iš kur tu?“ – klausia sūnaus vienas pardavėjų pusamžis kinas įsitaisęs tarp megztinių iš vienos ir rankšlusčių krūvos iš kitos pusės. „Nesakysiu“, – sako jis. „Mandagumas nieko nekainuoja“, – mintyse sakau aš. Esu tikra, kad pakeliui namo pakartosiu jam tai garsiai. „Kodėl?“ – nustemba kinas. „Nes aš tavęs nepažįstu“, – atšauna sūnus.