Pekino esė: Iš 23-io aukšto

Kai prieš n metų dirbau projektų vadove AB “Lietuvos telekomas“ mes dažnai sakydavo, kad nėra sunku projektą paleisti, išties, kas sunku – jį palaikyti. Tai įrodo ir interneto erdvė, pilna mirusių blog’ų. Juos pradedame rašyti pilni geriausių ketinimų, pradžioje reguliariai pildome, įsivaizduojame, kad tai tampa tokiu įpročiu kaip valytis dantis ar šveisti batus. Tačiau vėliau įrašų mažėja, kol ateina diena, kai užsukame tik žvilgtelėti į statistiką, o po kurio laiko nebelieka ir šios tradicijos. Tačiau juk niekada nevėlu pradėti vėl iš naujo? O kodėl nepradėjus kitaip? Pavyzdžiui, laiškus (kol kas ar visam laikui) galima pakeisti į esė. Ir lai būna šis esė apie Pekiną iš 23-io aukšto.

Ingos Stankevičienės nuotr. iš ciklo “Daugiaveidis Pekinas“

Pekinas rugsėjį pasitinka įkaitęs iki 35 laipsnių. Vakarais kiek pravėsta, tuomet traukia pasivaikščioti. Tokiu laiku žmonių mūsų rajone nedaug. Dieną kitaip, ypač per pietus: pavalgyti kinams yra šventas reikalas. Senais laikais jie net susitikę vienas kitą sveikindavosi klausdami: „Ar esi pavalgęs?“ Prasilenkdamas su gausiais praeiviais susilieti pečiais, rankomis, užlipi ant kojos. Gatvės prekeiviai siūlo užkandžių, vaisių, dideliuose puoduose garuoja viralas, mikliai darbuojasi valgį ruošiančios rankos, čirškia aliejus, aplink sklinda įvairiausi kvapai. Iš jų pats šlykščiausias žemėje – kepamo pūdyto tofu kvapas.

Vakare žmonių daug mažiau. Sutikti praeiviai neskubėdami keliauja namo iš restoranų po sočios, iš keleto skirtingų patiekalų sudarytos vakarienės. Kai kurie, savosios neįveikę, plastmasiniuose induose ją nešasi namo. Mao sumanymas atimti visas keptuves bei puodus ir atiduoti plieno gamykloms, o visus kraštiečius priversti darniai kartu maitintis valgyklose iš dalies pavyko – daugybė kinų nemoka gaminti, virtuvės jų namuose – pats mažiausias kambarėlis, Lietuvoje tokiuose įrengia drabužines.

Mano kelias gula pro automobilių plovimo aikštelę. Prie posūkio į ją tupi kokių trejų metų berniukas, vilkįs vien tik per mažais marškinėliais, nesiekiančiais bambos. Jis įdėmiai stebi gatve važiuojančias mašinas. Šaligatviu einantys žmonės jo nedomina. Vaiko rankose – didelis persikas, laiko jį suspaudęs tarp dviejų delnų ir kanda mažais kąsneliais. Iš nugaros prie jo prieina pagyvenusi moteris ir paėmusi už rankos nusiveda gilyn. Nušvyščioja mažas plikas užpakaliukas. Nuo gatvės nematyti, kas ten už automobilių, jų švarinimui skirtų priemonių. Tačiau aš žinau. Kasdien tai matau pro dvidešimt trečio aukšto miegamojo langą. Prieš kelis metus ten, apačioje, stovėjo dviejų aukštų pastatas. Jo langus dengė seni laikraščiai, laikas negailestingai naikino buvusių parduotuvių iškabas, išmargintas kinų rašmenimis. Netrukus namą nugriovė, nuolaužas išvežė ir dalyje teritorijos įrengė mašinų plovimo aikštelę. Spėju, kad laikinai. Įprasta istorija, kai kelių aukštų pastatus pakeičia keliasdešimties, spėriai šaunančiais į viršų. Atrodo, kad Pekinas keliasi iš miego lyg tingus gigantas: prieš tai gulėjo išsitiesęs horizontaliai, o dabar  kyla į vertikalę. Aukščiau debesų.

Šalia plovyklos šiltuoju sezonu glaudžiasi ir lauko restoranas, veikiantis tik vakarais. Dieną net neįtarsi jo esant, tik sutemus lyg iš niekur atsiranda lauko virtuvę, plastmasiniai balti stalai ir kėdės. Nesu ten pastebėjusi nei vieno turisto, nors aplink ne vienas viešbutis. Čia garsiai plepa ir keptą mėsą nuo pagaliukų mitriai dantimis traukia vien tik kinai. Vakariečiams matant tokias užeigas sąvokos „maistas“, „higienos normos“, „saugu“ tiesiog niekaip nesulimpa į vieną, primindamos sklandančias istorijas apie dėl daugiadienės trydos sutrumpėjusias atostogas. Mūsų maisto ir veterinarijos tarnyba tokias galėtų rodyti kaip pavyzdį, kur atsidurtų Lietuvos viešasis maitinimas, jei nebūtų uolių jos darbuotojų. Jau kelios dienos darbininkai plytelėmis kloja likusią teritorijos dalį. Plytelės skirtingos, dabar dėliojamos jau ketvirtos rūšies, tai matyt turėtų reikšti, kad įsikurs naujas laikinas verslas. Koks bebūtų ir jei bus ne po stogu – jis man kaip ant delno.

Ingos Stankevičienės nuotr. iš ciklo “Daugiaveidis Pekinas“

Iškart už plovyklos ir užeigos – nedidukas paskubom suręstas namelis. Ten gyvena berniukas su persiku ir dar būrys jo įvairaus amžiaus bei lyties gentainių. Namelis toks nedidelis, kad jie jame turėtų miegoti keliais aukštais. Dieną pažvelgusi pro langą matau dar vieną panašaus amžiaus mažylį, jis supasi ant plastmasinio žydro arkliuko. Šalia, pasipuošusi plačiu kelių dalių sijonu, it dervišas sukasi mokyklinio amžiaus mergaitė. Iš viršaus jie kaip maži skruzdėliukai, rėminami šiukšlių ir dar likusių statybinių atliekų. Aplink vaikšto moterys, nešinos plastmasiniais dubenimis, pilnais drabužių. Juos skalbia šalia vyrų, kurie greta jų plauna automobilius. Visi užsiėmę, vanduo bėga čiurkšlėmis kažkur gilyn į Pekino vidurius. Klientų netrūksta –  nešvarių transporto priemonių savininkai čia baudžiami pinigine bauda. Kas nori pigiau, renkasi plovėjus, besirenkančius po viadukais. Tie stovi palei gatve laukdami klientų ir šypsosi, suka ratais skudurus, taip reklamuodami savo paslaugas. Kelkraščius nusėdę mobiliuosius maigantys jų pagalbininkai, apsitvėrę vandens sklidinais kibirais. Tolėliau riogso numesti seni, aprūdiję dviračiai. Gyventojų daugėjant, jų vis mažėja, šiame dvidešimties milijonų žmonių mieste vargiai susidarytų tie devyni milijonai dviračių, kuriuos apdainuoja Kate Melua.

Visi plaunantys automobilius – atvykėliai. Nei vienas save gerbiantis pekinietis neplaus automobilių, nekaišios už automobilių valytuvų kvitų, nedirbs padavėjais ar taksi vairuotojais. Provincialai atvyksta ir išnyksta miesto viduriuose. Kai kurie nepritampa. „Nesiseka man šitame mieste, – sako viena kinė. – Antrą kartą koją susilaužau – tai ženklas grįžti į Guandžou“. Kita mane apkabino atsisveikindama – šeimos taryba nusprendė, kad laikas atgal į Vidinę Mongoliją, ten jau laukia darbas, jaunikis – suplanuota ateitis. „Gal aš dar grįšiu?“ – viltingai klausia lyg manęs, lyg pati savęs. Praėjo dveji metai. Dar negrįžo.

Grįžtu atgal kita puse. Čia dar paskutinių klientų lūkuriuoja naktiniai pardavėjai, siūlantis mobilių telefonų aksesuarus, gumines šlepetes, čia pat čirškinamus užkandžius sotiems sapnams. Visi jie Pekine – atvykėliai. Tačiau išties pats tikriausias atvykėlis čia esi tu. Nutolęs nuo visų mažiausiai per dvidešimt tris aukštus, nors jie visai šalia. Prasilenkdamas su gausiais praeiviais susilieti pečiais, rankomis, užlipi ant kojos. Matai jų veidus, o ne viršugalvius, girdi, kaip kalba, juokiasi. Tačiau esi per dvidešimt tris aukštus. Net jei ir horizontaliai.