67-as laiškas: Pekinas smoge

Vaizdas pro langą.

Jei manęs paklaustumėte, kas Pekine yra blogiausia, atsakyčiau, kad smogas. O ypač toks, koks gaubia Pekiną šią savaitę. Tiesa sakant, per beveik dvejus gyvenimo Pekine metus, tai bjauriausias regėtas (ir kvėpuotas) smogas, o savaitgalį situacija tik pablogėjo. Smogas migloje ne tik paslėpė miestą, po jį paskleisdamas aitrų anglies dulkių ir išmetamųjų dulkių kvapą. Jis kaip nekviestas svečias įsibrovė ir vidun. Vakar buvome netoli namų esančiame prekybos centre „Solana“. Jo koridoriuose taip pat tvyrojo lengva migla – ne tokia tiršta kaip lauke, bet įspėjanti, kad nuo šito negero oro oro niekur nepasislėpsi – vienaip ar kitaip jis pralįs ten, kur sumanęs.

Kad užterštumas Pekine gerokai viršyjo pavojingą žmonių sveikatai ribą praneša ir BBC. PSO rekomenduoja, kad vidutinis kietųjų dalelių kiekis kubiniame metre neturėtų būti didesnis nei 25 mikrogramai. Jei šis skaičius peržengia 100 – tai jau pavojinga, kai 300 – vaikai ir pagyvenę žmonės neturėtų kišti nosies laukan. Oficialiai šio savaitgalio skaičius yra 400, tačiau JAV ambasada teigia, kad išties jis dvigubai didesnis – 800 mg/m3. Valanda pasivaikščiojimo lauke šiuo metu prilygsta metams rūkymo. Jau daug metų situaciją su užterštumu nebuvo tokia prasta kaip šiomis dienomis. Nuo 2008 m., kai Pekine vyko olimpinės žaidynės ir buvo uždaryta krūva fabrikų bei apribotas judėjimas nuosavomis mašinomis, situacija su užterštumu gerėjo. Tačiau atrodo, kad šių priemonių nebeužtenka: Pekinas auga, kyla jo gyventojų pragyvenimo lygis (o tuo pačiu ir automobilių skaičius), tad aštrėja užterštumo problema.

Dabar aš prašau atleidimo tų šaltų Sibiro vėjų, kuriuos taip keikiau – jie nors ir košia kiaurai, tačiau nupučia tolyn smogą, atverdami kelią saulei, kuri dieną kabo migloje raudona it susigėdusi, jog negali įveikti šio storo taršos dulkių sluoksniu.

Linkėdama gryno oro,

Evelina