Laiškai iš Kinijos

Gyvenimo Vidurio Karalystėje įspūdžiai

43-as laiškas: Derybų menas

Yra kelios tautos pasaulyje pažymėtos prekybos dievo Merkurijaus (arba Hermio) ženklu – jos garsėja puikiais sugebėjimais pirkti ir parduoti: tai armėnai, žydai, indai ir, žinoma, kinai. Kaip knygoje “Žydų šimtmetis” rašo Yuri Slezkine: “XIX a. antroje pusėje daugiau kaip du milijonai kinų, viliojamų europiečių kapitalo, nusigavo į Pietryčių Aziją (kur rado gausias ankstesnes kolonijas), Indijos vandenyną, Afriką ir abu Amerikos žemynus. Kai kurie vyko kaip priklausomi darbininkai, bet dauguma įsitraukė į paslaugų sritį ir galiausiai ėmė dominuoti Pietryčių Azijos prekyboje ir pramonėje”. Ne išimtis ir šie laikai: kinų ūkininkai kerta sieną, perplaukia jūras bei vandenynus ir… tampa prekybininkais.

Sugebėjimas prekiauti priklauso ir nuo vietos, kurioje kinai gyvena. Šiauriečiai paprastai mokytesni, jų kaligrafijos sugebėjimai aukštesni, tačiau prekybos specialistai gyvena Pietuose. Šiauriečiai mėgsta sakyti: “Kuo mažesnis, tuo gudresnis”. Omeny jie turi kur kas žemesnius tautiečius iš Pietų. Viešėdami Hangdžou ir Šanchajuje tenykščių verslumą greitai patyrėme savo kailiu.

Mėgstantiems derėtis Kinijos turgūs yra tikras rojus. Gali ginčytis dėl kainos iki užkimimo ir grįžti kaip po medžioklės vos pavilkdamas kojas bei ištinusia galva. Pirmą kainą paprastai dalinti iš trijų. Tačiau tai ne geležinė taisyklė. Daug ką lemia jūsų veidas – kinai puikūs psichologai, jie žino, kas nemokės derėtis ar neatlaikys kovos dėl kainos. Turistai yra gana lengvas grobis. Pirma, jie nežino tikrų kainų. Antra, jie skuba ir nėra tikri, ar ras prekę kitoje vietoje, todėl jos nori ir praranda savo pozicijas. Kiniškame turguje derėtis reikia taip, tarsi tos prekės nelabai reikėtų. Paprastai tokią pat galima rasti ne vienoje ir ne dviejose vietose. Žinoma, turistus visuomet spaudžia laikas – gi neleisi visą viešnagės laiką turguose, kai aplink ir taip yra ką pamatyti. Kai čia gyveni ilgiau po truputį išsišniukštinėji kainas. Vis rečiau permoki, ką pirmais gyvenimo mėnesiais darai nuolat. Klausimą apie prekės kainą beveik visuomet veja klausimas: “O kiek pirksi?”

Kainos priklauso ir nuo to, kurioje vietoje yra turgus. Esančiame Sanlituno rajone kainos yra aukštesnės nei tame, kuris yra prie Pekino zoologijos sodo. Tačiau rankines geriau rinktis Perlų (kin. Hongqiao) turguje, kuris yra prie Dangaus šventyklos. Jau nekalbant apie perlus. Pirmą kartą pamačius tokią gausybę perlų akys apraibsta – kokių tik nori formų, dydžių, spalvų. Ir, žinoma, kainų.

Žinoma, visą laiką lieka galimybė įsigyti netikrą ar nekokybišką prekę. Pardavėjai turi savo triukų: trina perlą į perlą ir aiškina, koks garsas išduoda, jog jis tikras, įrodinėdami tvirtumą šokinėja ant lagaminų ar žiebtuvėliu degina rankinę, tvirtindami, kad ji iš odos. Atkreipkite dėmesį, paprastai deginama tik viena rankinės detalė, pavyzdžiui, ant užtrauktuko, kuri galbūt vienintelė ir yra iš odos. Tačiau jei neatskiriate jūs, greičiausiai neatskirs ir kiti. Dirbtiniai odos pakaitalai šiais laikais tikrai aukštos kokybės ir nelabai skiriasi nuo odos. Be to, kaip tai ekologiška: siuvant šias rankines nėra nukentėjęs nei vienas žvėrelis.

Prekės kainą taip pat muša kinų kalbos žinios. “Prekės kaina yra tokia, – sako pardavėjas. – Kadangi tu kalbi kiniškai, tai tau ji tokia“. Kaina būna mažesnė, bet dar toli gražu iki tikrosios. Tuomet meti kozirį, kad gyveni Pekine, žinai kainas, sakai savo ir tada jau laikyk įsikabinęs dantimis. Jei per smarkiai numušei, gali ir apibarti, ir net išvaryti. Na ką gi – medžioklėj kaip medžioklėj, gali ir nepasisekti. Gali būti ir kitas variantas: nesusitariate dėl kainos, o jau nueidinėjant pardavėjas jus kviečia (arba tempiasi už rankovės) atgal ir nutaisę paties nelaimingiausio žmogaus sutinka su kaina, nors tvirtina, kad dėl tokio užsispyrusio kliento praranda pinigus. “Drauge, tu esi viena geriausių mano matytų aktorių”, – neseniai sakiau vienai kosmetikos pardavėjai. Ir pro nelaimingą jos veido išraišką prasimušė šypsena.

Neretai pardavėjai būna visai smagūs. Ypač, kaip minėjau, jei kalbi kiniškai. Turguose gali pasitobulinti kalbos žinias, kartais tiesiog papliurpti apie šį bei tą, išklausyti gražbyliavimų. Vieni pardavėjai tampa nuolatiniais. Pas juos patogu grįžti su Kinijoje viešinčiais svečiais: sutaupoma laiko, nereikia viso cirko dėl kainos, o pardavėjas džiaugiasi užtikrintu srautu.

Jei kartais sužinosite, kad šilko chalatėlį, už kurį pardavėja prašė 600 juanių, o jūs sumokėjote 300, kažkas nusipirko už 60 – nesupykite. Tai ne apgavystė, tai kinų prekybos įgūdžiai, leidžiantys jiems išmaitinti save ir šeimą.

Linkėdama malonaus apsipirkimo,

Evelina

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on gruodžio 5, 2011 by in Patirtys and tagged , , , , , .

Norėdami gauti informaciją, įveskite savo el. pašto adresą.

Prisijunkite prie kitų 44 pasekėjų

Svečiai

  • 38,469 apsilankė
%d bloggers like this: