Laiškai iš Kinijos

Gyvenimo Vidurio Karalystėje įspūdžiai

42-as laiškas: Pekino Kvepiančios/Smilkstančios kalvos

Pekino šiaurės vakaruose, arba kaip kinai sakytų – vakarų šiaurėje, į dangų keterą tiesia Kvepiančios arba Smilkstančios kalvos (kin. Xiangshan, angl. Frangrant Hills). Vieni tvirtina, kad šis pavadinimas apibūdina ne kvapą, o smilkalus, mat kalvos, kurių aukščiausia Neramių dvasių (kin. Guijianchou) iškilusi 557 m virš jūros lygio, savo forma primena smilkalus. Šios versijos šalininkai tvirtina, kad žodis xian kažkada buvo klaidingai išverstas į fragrant, tačiau išties šios kalvos yra Smilkstančios, o ne kokios kitokios. Kvepiančių kalvų versijos šalininkai teigia, kad kalvos taip vadinamo dėl ant jų augančių kriaušių, abrikosų, persikų, kuriems pražydus aplink pasklinda nuostabūs kvapai. Man kinų mokytoja taip pat papasakojo dar vieną pavadinimo istoriją. Anot jos, senovėje susirgo vieno imperatoriaus žmona. Moteris tiesiog geso akyse ir gydytojas jai patarė vykti prie Kvepiančių kalvų, kur auga kvapnus augalas, padėsiantis atgauti jėgas. Imperatoriškoji pora taip ir padarė: kalno papėdėje jie rado augalą, imperatorienė kvėpė jo aromatą ir netrukus pasveiko. Nuo to laiko jie nuolat vykdavo prie to kalno, pastatė rezidenciją, o vėliau aplink pridygo daugiau pastatų.

Kiparisais, klevais ir persimonais, – viso čia daugiau nei 280 tūkst. įvairių medžių – apaugęs parkas, kurio plotas 160 hektarų, buvo įkurtas 1186 m., Jin dinastijos laikais. Kinijos imperatoriai jį plėtė, o užsieniečiai “siaurino”. Pirmasis “siaurinimas” įvyko 1860 m., kai parką nusiaubė britų kariai, antras – 1900 m., kai jį niokojo Aštuonių valstybių aljanso kariuomenė. Nuo 1949 m. parkas nuolat restauruojamas ir puoselėjamas.

Ypač gražu parke rudenį, tačiau yra ir minusas – šis grožis sutraukia tiek žmonių, kad sunku į parko prieigas įvažiuoti, o paskui dar sunkiau iš jų išvažiuoti. Po pusmečio gyvenimo Pekine mes pakliuvome į ilgiausiai trukusį kamštį ir namo važiavome net tris valandas. Dabar net neįsivaizduoju, kada vėl galėtume pakartoti šią kelionę ir pasivaikščioti aplink Smilkstančius kalnus išsiraizgiusiais takeliais, užsukdami į elegantiškas vilas ir šventyklas, aplink šmirinėjant voverėms. Pavyzdžiui, į Švytinčią (kin. Zhaomiao) šventyklą – tibetietiško stiliaus kompleksą, kurį 1780 m. pastatė specialiai šeštajam Panchen lamai, kad šis turėtų, kur apsistoti, kai lankėsi pas imperatorių Sianlongą. Į šiaurę nuo šventyklos – Ramios širdies paviljonas. Jame, apsuptame nuostabaus sodo, ilsėdavosi čia atvykęs imperatorius. Beje, kai Kinijos komunistų partijos centrinis komitetas kėlėsi iš Hubėjaus į Pekiną, Mao savo rezidenciją pasirinko būtent Xiangshan’ą.

Kiekvienas sezonas Smilkstančios kalvoms dovanoja skirtingą panoramą. Pavasaris čia ateina vėluodamas, o vasaros karštis – ne toks nuožmus. Į kalvų viršūnę kelia eskalatoriai. Kadangi mums lankantis prie jų laukiančių žmonių eilutė buvo išsiraizgiusi ilga gyvatėle, o mūsų viešnia nedraugavo su aukščiu – grožėjimąsi vaizdu nuo kalvų viršaus palikome kitam kartui.

O štai čia vaizdelis, kad ir nusilengvinti galima skoningai (ar kvapingai?) – į gėles:

Linkėdama ilgų pasivaikščiojimų ir trumpų kamščių,

Evelina

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Information

This entry was posted on lapkričio 29, 2011 by in Lankytinos vietos and tagged , , , , , .
%d bloggers like this: