17-as laiškas: Pereiti gatvę Pekine

Mąsčiau kada nors išvardinti punktais, kas Kinijoje man patinka, o kas – ne. Tokiems punktams apgalvoti ir juos sudėlioti reikia laiko, tai neskubėjau, nors žinojau, ką įrašyčiau pirmu numeriu nepatinkančių dalykų sąraše – tai gatvės perėjimą. Tačiau šiandien ėjau per gatvę, degant žaliam šviesoforo signalui, ir man signalizavo, kad pasitraukčiau automobiliu važiuojanti…policininkė. Tai pagalvojau – laikas man išsikrauti.

Pėstieji Pekino gatvėse yra paskutiniai po elektra varomų motorolerių, rikšų ir dviratininkų. Nes jie visus turi praleisti, o jų – niekas. Pėsčiųjų perėja tavo tada, kai gatve pasinaudojo kitos transporto priemonės. Kitaip tau signalizuoja, grėsmingai judėdami tavęs link, kas neatrodo jau taip labai nekalta. Kaip sako kinų patarlė, buivolui tas pats, ar jis tupi ant uodo, ar uodas ant jo, tačiau uodui – ne tas pats.

Elgesys su pėsčiuoju primena senus sovietinius laikus, tik sovietiniais laikais automobilių parkas buvo negausus. Ir dar primena, neslėpsiu, Gruziją. Ten, tiesa sakant, dar baisiau: vairavimo būdu ir didžiule pagarba automobiliui (kuo brangesnis, tuo pagarba didesnė) gruzinai lenkia kinus. Todėl, dėkui Dievui, kad matėme, kur yra dar blogiau ir galime palyginti. Bet vis tiek nervuoja J Galima akmenuką mestelti ir į pėsčiųjų daržą, nes jų gatvės kirtimo įpročiai irgi nežiba. Apie dviratininkus – atskira kalba. Jau esame matę, kaip automobiliai kliudo šiuos gyvuosius kėglius, gatvėmis judančius, matyt, pagal savo delnuose linijų nubrėžtą, jiems vieniems žinomą planą.

Linkėdama saugaus eismo,

Evelina