1-as laiškas. Pradžių pradžia

Trečia diena Pekine. Tiek pat dienų ir saulė šypsosi per visą dangų. Kol kas nesusidūrėme su smogu, mat, kaip mums sakė, prieš tai smagiai per Kinijos sostinę prasisukę vėjai jį išvaikė. Po šalčiu stingdančio Vilniaus čia patekome į pavasario pradžią. Nors kur ne kur pilkuoja sniego lopinėliai, tačiau džiugina “pliusinė” temperatūra.

Vos atvykusius nustebino didžiulis oro uostas, pastatytas specialiai olimpiadai – plačios erdvės ir viskas blizga. Čia mačiau ir jokiame kitame oro uoste nematytą infraraudonųjų spindulių aparatą, tikrinantį ar nekarščiuoji (epidemijų prevencija).

Tokios pat erdvės čia visur aplinkui – kelių juostų gatvės ir aukštyn išstypę pastatai. Jų apačioje jautiesi toks mažas, o bet kurią vietą pasiekti užtrunka. Dar ir dėl to, kad pereiti gatvę čia – iššūkis. Pirmenybė yra teikiama automobiliams, bet ir patys pėstieji – ne pėsti: laksto per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui ir vargo nemato (nori nenori, bet žvelgiant pro “Guangming Hotel” viešbučio 13 aukšto langus jie asocijuojasi su kėgliais). Požiūris į pėsčiuosius primena Gruziją (vairuotojai gatvėje elgiasi ne taip savižudiškai kaip Kaukaze). Išties kol kas labai daug lyginame Kiniją su Gruzija, daugiau nei su Lietuva. Čia taip pat jaučiamės atsidūrę dėmesio centre (kaip pastebėjo viena atžalų – “tarp kinų – nei vieno blondino”), daug kas kalbina, bet dėmesys yra… minkštesnis. Skirtingai nei gruzinai, kinai daugiau šypsosi ir nežnaibo vaikų už skruostų. Su vaikais vakar įlindome į turgelį. Jie mums – hello, mes jiems – ni hao.

Vakar metėme dar vieną iššūkį – apsilankėme vietiniame restorane. Ir jeigu kam atrodo, kad tai ne iššūkis – leiskite nesutikti. Kai abi pusės nemoka vienos bendros kalbos, o virtuvė nepanaši į įprastą, tai jau pakliūna į spręstinų klausimų sąrašą. Kadangi viešbutis ambasadų rajone, šalia jo įsikūrusiame korėjiečių restorane meniu buvo su paveiksliukais ir šalia hieroglifų atradome ir angliškus pavadinimus. Tačiau personalas angliškai – ir bet kokia kita kalba – nekalbėjo. Pusės, ko valgiau – nepažįstu (na dar bus gražaus laiko susipažinti). Eksperimentuoti nebijantiems suaugusiems tai pusė bėdos, vaikams tenka “perlipti” savo konservatyvias pažiūras, pabadauti arba grįžus į viešbutį krimsti sausainius. Nudžiugome restorano meniu pamatę kažką panašaus į bulvinius blynus. Mieli broliai ir seserys lietuviai, jie buvo… saldūs. Morališkai esu pasirengusi valgyti keptus tarakonus tešloje, bet saldūs bulviniai blynai – mano gurmaniškų išbandymų užribyje.

Su užduotimi pereiti prie vietinio laiko (+ 6 valandos) sėkmingiausiai susidorojo jaunieji keliautojai. Mums gi tai sunkokai pavyksta. Vidury nakties “įsijungia” poreikis lietuviškai vakarienei ir “neišjungia” mūsų net kelias valandas. Kol visi miegame viename kambary tai šiek tiek vargina, tad nekantraudami laukiame rytojaus, kuomet persikraustysime į butą, kur iš turistų tapsime gyventojais.

Su meile,

Evelina & Co